Pirmas dalykas, kurį išmokau dirbdama su paslaugų pardavimais – žmonės yra kvaili. Jie nesugeba pasverti naudų, gaunamų iš skirtingų pardavėjų ir priimti motyvuoto sprendimo rinktis vieną arba kitą. Vietoje to, jie arba vaikosi tą, kuris garsiausiai rėkia ir turi spalvingiausią lauko reklamą, arba užsispyrę tupi įmonėje, su kuria sudarė kontraktą… kažkada seniai, kai dar buvo jauni ir gražūs, bet jau nė patys tiksliai nepamena, kada tai buvo. Tik vienetai įsiklauso į įvairius pasiūlymus ir priima tvirtą, motyvuotą sprendimą, kurį keičia tada, kai rinkoje pasirodo iš tiesų geresnis variantas.
Panašų dalyką pastebiu ir politikoje. Didžioji dalis rinkėjų – kaip tie klientai, nesugebantys savarankiškai priimti sprendimo. Jie klauso, stebi, skaito… Tačiau agitaciniai pažadai užgriūna rinkėją visa didžiulio krioklio galia ir parbloškia taip staigiai, kad vargšas nė susivokti nespėjo, jog skaidrus vanduo buvo atmiežtas nemažu kiekiu pamazgų.
Ir tas nepastabumas visada turi savo pasekmes.
Audrius Bačiulis, Nida Vasiliauskaitė ir dar keli kiti jau pradėjo kalbėti apie tai, kad rinkimų teisė neturi ir negali būti visuotinė. Tai žalinga tiek tautai, tiek demokratijai, todėl būtų protinga mases segreguoti į gebančias priimti politinius sprendimus ir negebančius.
Kai apie tokias savo pažiūras užsiminiau draugų ratelyje prie puodelio arbatos, į mane nukrypo pasibaisėjimo žvilgsniai: kaip galima rūšiuoti žmones į geresnius ir blogesnius? Juk ir bomžai turi teisę ginti savo interesus. Ir kas čia per nesąmonė apskritai – apriboti rinkimų teisę ir taip likimo nuskriaustiems žmonėms?
Pamirksėjau akytėm, prasižiojau kažką sakyti, ir užsičiaupiau. Silpnųjų gynėjų akyse degė tokia nepermaldaujama liepsna, kad jos ir laužui sukurti užtektų, į kurį jau ruošėsi mane mesti. O kad daugelį konteinerinių nuskriaudė ne likimas, bet jų pačių neveiksnumas, apatija ir nenoras padėti sau – taip ir liko neištarta.
Bet kodėl valstybė turi rūpintis tais, kurie nė patys nepajudina nė mažojo pirštelio, kad pasirūpintų savimi? Dar daugiau – kodėl už savo sprendimus ir veiksmus atsakantys valstybės piliečiai turi atsakyti ir už sprendimus, kuriuos priima bomžas vien dėl to, kad suinteresuotas asmuo jam dailų butelaitį degtinės nupirko?
Beprasmiška bandyti atrinkti tuos, kurie balsuoja panašiu principu, kaip pradžioje minėti klientai – ten, kur labiau blizga ar garsiau rėkia, ir širdis linksta. Arba iš buko įpratimo. Tačiau galima ir reikia nusistatyti objektyvius įrankius atrinkti ir marginalizuoti toms visuomenės atmatoms, kurios pačios savimi nesirūpindamos reikalauja rūpesčio iš kitų. Taip pat, kad ir kaip žiauriai ar nepopuliariai tai skambėtų, turėti drąsos ir ryžto pripažinti, kad tam tikri visuomenės sluoksniai lengviau pasiduoda smegenų skalbimui pačiomis pigiausiomis priemonėmis, todėl turėdami privilegiją dalyvauti valstybės savivaldoje tampa silpniausia ir pažeidžiamiausia grandimi su visomis to pasekmėmis.
Pradedant tais, kurie neturi pakankamai pagarbos ir atsakomybės ateiti į rinkimus blaivi, baigiant tais, kurie prie konteinerių su savimi šnekasi, nebesuvokdami, kurioje realybėje gyvena. Bedarbiais, kurie atsisako darbo biržos pasiūlymų, mat darbovietė nepakankamai prestižinė, o atlyginimas mažai skiriasi nuo pašalpos ir gaunamų lengvatų. Beraščiais, nė nesugebančiais savarankiškai rinkimų programų perskaityti…
Nesiūlau tokios aristokratiškos demokratijos, kokią matyti norėtų N. Vasiliauskaitė, nors jos vizija man atrodo išties patraukliai. Visgi siūlau susivokti, kad galimybė dalyvauti valstybės valdyme turi (ir privalo) būti suvokiama ne kaip teisė, o kaip privilegija. Tuomet ir tie, kurie turės galimybę ta privilegija naudotis, savo balsą atiduos atsakingiau ir noriau. Juk išskirtinės privilegijas visi linkę labiau išnaudoti negu galimybes, kurias turi ir namo laiptinėje šaltas žiemos naktis leidžiantis girtuoklis Jonas, atsisakęs nakvynės namų paslaugos, mat ten neturėtų teisės gerti. O laiptinėje turi. Išgeria ir eina balsuoti mainais už kitą butelį…
Naujausi komentarai: