Užsimerkus padėjo galvą ant sniego ir pradėjo rūkyti. Dūmas nakties vejyje šoko su snaigėm ir palengva kilo žvaigždžių link. Surūkiusi vieną cigaretę – ėmė kitą. Cigaretė po cigaratės, pakelis po pakelio… Taip begulint ir žiūrint, kaip šoka dūmas su snaigėm, atėjo aušra. Ji vilkėjo rausva suknele ir nešėsi didelę pintinaitę. Pasistiebusi ant pirštų galiuku pradėjo raškyti žvaigždes nuo dangaus, kol galiausiai visai prašvito, bet Saulė taip ir nepasirodė. Ją slėpė rūstūs debesys, mažomis valtelėmis besiirstantys palei žemę. Cigaretės dūmai vilnijo lyg jūros bangos tarpe debesų, o paukščiai – lyg delfinai jūroje, nardė šone valtelių, kuriose irstėsi rukšnos debesys. Mergina baigė rūkyti paskutiniąją cigaretę ir įsispoksojo į laivelius. Taip begulėdama nė nepajuto, kaip atsidūrė viename jų ir pradėjo irkluoti.
Skambutis į duris, ir ji išsivertė iš laivelio skaudžiai bumbtelėdama į spintelės kraštą. Basom nutipeno atdaryti durų. Paštininkas ir laiškas, kuris niekada nebuvo parašytas. Laiškanešys, užsispoksojęs į nuogutėlę merginą, pamiršo, kodėl atėjęs, bet kai pro duris lauk pradėjo veržtis laiveliai su niurzgom debesim, ir vienas iš jų bumbtelėjo kakton, palikdamas didelį guzą, o nuogutėlė mergina, su mėlyne ant peties toj vietoj, kur ją aistringai pabučiavo spintelė, pradėjo skambiai juoktis, jis prisiminė, kad turi įteikti taip ir neparašytą laišką.
Migloje išsisklaidžius paštininko siluetui kartu su debesimis, kurie atradę naujas, dar neištyrinėtas laiptinės erdves, nusekė paskui laiškanešį, ji atsisedo pusny ir pradėjo vartyti laišką. Atsargiai, pirštų galiukais ragaudama voko skonį. Nedrąsiai atplėšė. Išėmė laikšką. Pabandė sugaudyti į visas puses išsilaksčiusias raides, bet jai nepavyko. Atsiduso. Prisipylė viskio. Teliuskuojant viskį, stiklinėje kilo audra, o kažkur vandenyne nuskendo laivas. Vienu mauku išgerė viskį. Aplinkui šelo pūga. Nors debesims išsiirklavus paskui paštininką, dangus paliko giedras, Saulės nebuvo matyti… Gal ir ji išplaukė kartu su debesimis? Atsistojo įsipilti dar viskio, bet užuot kriokliu pasipylęs stiklinėn ir upeliu nučiurlenęs per jau aptirpusius ledukus, skystis mažais lašeliais pradėjo kilti aukštyn. Viskio lašeliai pakibo ore, tarpe baltų snaigių ir juodų raidžių.
Mergina kurį laiką stebėjo pilkšvą dangų, o tada pradėjo dusti. Nežinia iš kur atsirado kambario sienos, kurios po truputį pradėjo judėti viena link kitos. Beribį dangų pakeitė lubos, kurios pašėlusiu greičiu iš aukštybės ėmė kristi žemyn. Viskas – sienos ir lubos, snaigės ir dar neišsisklaidę cigarečių dūmai, viskio lašeliai ir juodos raidės – viskas viskas pradėjo ją spausti, slėgti, dusinti…
Staiga viskas liovėsi ir pranyko. Ji pasijuto bestovinti basomis bangojančioje pievoje, o jos skruostu ropojo juoda boružė raudonais taškeliais. Pieva išnyko, ją pakeitė žydra jūra. Mergina pasijuto beskęsti, bet ji nešaukė, nebandė išplaukti paviršiun, išsigelbėti. Ji tiesiog ramiai grimzdo į dugną stebėdama pro šalį plaukiančias žuvis. O tada ėmė ir iškrito iš dangaus. Į savo lovą.
Kurį laiką gulėjo užsimerkus. Tada iš senutės vaistininkės nusipirko porą baltų tablečių. Susižvejus ore kabantį viskį, išgėrė jas. Užsimerkė. Kai atsimerkė, nebebuvo likusių nei sniego kupstų, nei ore skrajojančių raidžių… Tingiai sušlavė nuorūkas, apsirengė ir išėjo į darbą.
Naujausi komentarai: