– Mums reikėjo jį sustabdyti, – tyliai prataria Džekas.
Deja-vu? Net nusipurtau. Tuomet kai ką prisimenu:
– Mano ginklas.
Džekas neramiai mane nužvelgia:
– Tavo ginklas? Žmogus lyg niekur nieko persišauna galvą ir toliau ramiausiai su mumis kalbasi… o tau neramu dėl to, jog jis tavo ginklą panaudojo?
Papurtau galvą. Vėjo staugimas neleidžia susikaupti. Kažką praleidau. Kažką pražiopsojau. Kas ką tik įvyko? Begemotas teisus – dėl Dievo meilės, Mazdos kaukolės gabaliukai vis dar mėtosi ant plieninio erelio snapo, o aš jaučiuosi taip, lyg tai visai nebūtų svarbu. Lyg viskas vyktų jau nebe pirmą kartą.
– Negaliu ten palikti savo ginklo, nes…
– Gatvė tuščia, visi sulindę į savo namus. Gal pirma jaudinkimės dėl nemirštančio savižudžio, ką man-
Dangoraižio apačioje nugriaudėja šūvis. Pažvelgiu Džekui į akis:
– Kaip jau sakiau – mano ginklas. Paskubėkim.
Džekas nusispjauna, jo seilės pradingsta lietaus šuore:
– Jaučiuosi lyg Dorotė.
Mano eilė sunerimti:
– Kokia dar Dorotė?
– Ta, kurios nebėra Kanzase. Eime, Toto.
Susigūžę ir stengdamiesi nepaslysti ant glotnaus metalo patraukiame link durų. Už jų tvyro aklina tamsa. Nežinau kodėl, bet ji manęs nebebaugina – ten nėra nieko, kas galėtų man pakenkti. Nei ten, nei kur nors kitur. Nuo tos minties net nusipurtau.
Džekas jau toli priekyje; kaip ir pridera, skuba link lifto. Aš gi lėtai apžiūrinėju šešėliuose paskendusius ofisus. Ar jie čia buvo ir tada, kai kai prieš keliolika minučių kilome viršun? Niekaip negaliu prisiminti. Keista. Kodėl durys į apžvalgos aikštelę veda tiesiai iš kažkokio biuro? Kodėl jos nebuvo užrakintos?
Jaučiuosi… apsvaigusi? Ne. Atvirkščiai. Perbraukiu ranka per gremėzdišką kompiuterio monitorių, stovintį ant artimiausio darbui skirto stalo. Monitorius neturi mygtukų, be to, jis niekur nepajungtas – paties kompiuterio nė žymės nematyti. Pavartau šalia gulinčių dokumentų šūsnį. Dokumentai tušti; tik didelė baltų lapų krūva. Ant sekančio stalo stovi pamirštas kavos puodelis, bet juodų nuosėdų ar rusvų dėmių jame nematyti. Prie puodelio gulintis sumuštinis nė neprakastas, atrodo, lyg ką tik atneštas iš parduotuvės. Tačiau kokios? Sumuštinio pakuotė be logotipų, vienintelis ant jos besipuikuojantis užrašas skelbia „sumuštinis.“ Susidaro įspūdis, jog kažkas norėjo sukurti įtikinamą biuro imitaciją, bet pamiršo visas erdvei tikroviškumo suteikiančias smulkmenas.
– Samanta! Užmigai ten ar ką? Visai nebepasivelki, – kažkur iš tamsos pašaukia
Džekas.
– Auč – jei tu sugebėjai mane aplenkti, tai jau tikrai nieko gero, – bandau išstenėt bent
kokią kandžią repliką. Paspartinu žingsnį.
Koridoriaus gale nekantriai trepsi mano raudonbarzdis kolega:
– Po velnių, Samanta! Apačioj kažkas šovė iš tavo pistoleto, o tu turistaut užsiman-
Džekas vidury žodžio užsikerta ir nustėra – už jo nugaros atsiveria lifto durys. Nustebusi pažvelgiu jam į akis:
– Kas nutiko?
– Aš lifto dar nekviečiau.
– Kaip tai?
– Be mūsų Kraisleryje yra dar kažkas.
Ir vėl deja vu. Džekas neramiai link manęs palinksta:
– Žinau, kad tu visą likusį gyvenimą už tai iš manęs tyčiosiesi, bet prašau, pasakyk – ar už manęs niekas nestovi?
Pakreipiu galvą: lifte gūžiasi ir į mane su siaubu žvelgia ponas Piteris Mazda. Atrodo taip, lyg būtų vaiduoklį išvydęs. Lifto durys užsidaro, šis sminga žemyn. Nusišypsau Džekui:
– Nieko ten nebuvo, apsiramink. Gal koks trumpas jungimas dėl audros įvyko ir liftas
savaime pakilo.
Storulis palaimingai atsidūsta ir ima maigyt mygtukus. Nei vienas iš jų neveikia.
– Man regis, teks pasinaudot laiptais, – nepatenkintas atsidūsta Džekas.
– Ką padarysi, – gūžteliu aš, – Ir taip, neklysti, tikrai dar ilgai dėl to iš tavęs tyčiosiuosi, viščiuk tu peraugęs.
– Penki, dešimt, penkiolika aukštų žemyn… Laiptams nėra galo. Džekas vos pūškuoja. Šešiolika… sepyniolika… devyniolika… trūksta oro… dvidešimt žemyn… Staiga kažkas taip nubilda, lyg sunkvežimis būtų apvirtęs. Pažvelgiu viršun: mano porininkas pargriuvęs stena:
– Viskas… nebegaliu… toliau lipk… viena…
– Nesąmonės. Jei jau nebepaeini, bent jau liftą patikrinkim – gal vėl veikia.
Džekas bando kažką pratarti, bet girdžiu tik švokštimą. Bando dar kartelį. Rezultatai tokie patys. Raudonbarzdis beviltiškai numoja ranka. Pakilęs nuo laiptų nusileidžia link manęs ir praveria laiptinės duris. Dvidešimt trečias aukštas.
Išėjus į koridorių mano oda pašiurpsta: ore tvyro įtampa. Tokia tiršta, nors peiliu pjaustyk. Apsižvalgau ir švilpteliu:
– Na ir parodėlė.
Koridoriaus sienos kiek tik akys užmato iškabintos paveikslais. Jie visi iki vieno vaizduoja tą patį: duris, pastatytas viduryje begalinio plytelėmis išgrįsto lauko. Durys akivaizdžiai niekur neveda – nepaisant to pro pravirą plyšį veržiasi dūmai ir šviesos. Viską dengia tamsus nakties dangus.
– „Kas dedasi už durų?“, – bandydamas atgauti kvapą su nuostaba akyse manęs paklausia Džekas.
– Pardon?
– Tiksliai nepamenu šio paveikslo pavadinimo, tik frazę prie jo aprašymo dailės vadovėlyje. „Kas dedasi už durų?“
– O tu domiesi menu? Nebūčiau pagalvojus.
Krypteliu galva ir jam nespėjus nieko atsakyti priduriu:
– Leisk spėti – prieš stodamas į policijos akademiją studijavai dailę?
Mano partneris iš nuostabos net užsikosėja:
– Iš kur… Khekhem… Iš kur tą žinai?!
– Tik taiklus spėjimas, – gūžteliu pečiais, – Logiškai pagalvok – kurių velnių šiaip skaitytum dailės vadovėlį?
Žvalgydamasis į reprodukcijas Džekas patraukia link lifto:
– Gerai sakai. Bet tą vadovėlį varčiau dar prieš pakliūdamas į menų mokyklą; visiškai atsitiktinai, kiek pamenu. Atvirai sakant, šis paveikslas yra…
– …priežastis, kodėl apskritai susidomėjai daile.
Storulio rankos nusvyra. Įsivyrauja spengianti tyla.
– Kas dedasi, Samanta? – galiausiai sušnabžda Džekas.
Pažvelgiu pro langą – kitoje stiklo pusėje į mane liūdnai žvelgia Piteris Mazda. Dvidešimt trečias aukštas, kaip jis… ech. Kam aš vis dar savęs klausiu tokių dalykų?
– Nieko, Džekai. Visiškai nieko. Paskubėkim, ką? – tyliai ištariu. Džekas linkteli ir
paspaudžia lifto mygtuką. Šįsyk jis veikia. Po kelių akimirkų durys atsiveria. Liftas tuščias. Ne. Suklydau. Jame kažkas mirga.
– Negali būti, – išsteni raudonbarzdis.
Nuostabaus grožio mėlynas drugelis išplazdena iš lifto ir nutūpia Džekui ant rankos. Šis pradeda staugti. Klaikesnio riksmo gyvenime nesu girdėjusi – Orailis klykia taip, lyg pati jo esybė būtų plėšoma gabalais. Tuomet apalpsta.
Na ką gi.
Toliau teks leistis vienai.
Susisupusi į savo uniforminį švarką grįžtu į audros sūkurį. Mane smalsiai nužiūrinėja su prakąstu mėsainiu rankose ir užrašu „American Pride“ ant sudriskusios striukės kapišono prie pastato kampo besiglaudžiantis benamis. Vėjo šuoras pagauna ir kažkur nuneša mano uniforminę kepurę. Galva akimirksniu permirksta iki plaukelio. Gatvėmis teka upės, į dangoraižius tranko žaibai, o aš stoviu ir laukiu. Laukti ilgai netenka – po kelių sekundžių kažkas trenkiasi į Leksingtono aveniu vidurį. Asfaltas išsitaško gabalais. Iš nuolaužų krūvos išlenda ponas Mazda. Jo juodi skvernai plaikstosi vėjyje, o žaizda galvoje po truputį užsitraukia.
– Taigi, pareigūne Samedi… Ar galėsite padaryti, ko prašiau? – žvelgamas man į akis paklausia savižudis.
– Prašėte?
– Padėti man. Nepamenate? Ką tik apie tai kalbėjomės.
Mazdos akyse matyti ne tik neviltis. Jaučiu, lyg iš jų sklistų kažin kokia nematoma ir visa apimanti galia.
– Negaliu jums padėti, kol nenuspręsite padėti sau pačiam. Pagalvokite apie savo žmoną-
Piteris Mazda giliai atsidūsta ir įremia mano pistoletą sau į smilkinį.
– Stokit! – surinku, – Gal bent jau galėtumėte paaiškinti…
Jo žvilgsnyje akimirkai žybteli susidomėjimas.
– …kodėl taip desperatiškai bandote nusižudyti?
Mazda liūdnai šypteli:
– Vis dar nesuprantate, ar ne. Netrokštu mirties. Tiesiog… tai vienintelis būdas iš čia ištrūkti.
– „Iš čia“? Turite galvoje Manheteną? Audra neturėtų labai ilgai trukti Tiltai ir metro tuoj vėl bus atidaryti-
– Ne. Vėl viską ne taip supratote. Nors nereikėtų jūsų dėl to kaltinti. O gal kaip tik reikėtų? Dar nesu visiškai tikras. Na, tiek to. Ką norėjau pasakyti… jog bandau ištrūkti iš ČIA, – tai taręs Mazda mosteli rankomis į šonus taip plačiai, lyg norėtų apglėbti visą pasaulį.
– Matote, pareigūne, – tęsia Piteris, – šįryt ėmiau ir suvokiau, jog visa tai netikra. Ir jog nebežinau, kas toks esu aš.
Ar išprotėjęs jis, ar aš? Jau nebegaliu tvirtai pasakyti. Ką gi. Pažaiskime jo žaidimą.
– Visa tai? Turite galvoje pasaulį? Hmm… realybę?
Mazda entuziastingai linkteli. Išraiška, visai neprideranti prie smilkinio prispaustam pistoletui.
– Būtent. Realybė yra sąlyginė, sutinkate su tuo?
Sutik su viskuo, ką jis sako, Samanta, viskuo, ką jis sako. Palinksiu galvą.
– Puiku. Problemos esmė ta, jog… Pala. Leiskite pradėti nuo nediduko pavyzdžio, gerai? Tai va. Jūs pabaigėte Niu Jorko policijos akademiją 1995-iais su gan vidutiniškais pažymiais. Šis faktas jums visiškai realus.
Nutirpstu iš baimės. Iš kur psichopatas žino mano biografijos detales?
– Bet man… – tęsia savižudis, – klausykit, aš šią jūsų gyvenimo istorijos detalę sugalvojau gal prieš minutę. Sugalvojau ir tai virto tikrove. Tad atsakykite: argi galiu tokia tikrove pasitikėti?
– Ką tai reiškia? – išsunkiu aš.
– Neįsivaizduoju. Dėl to man jūsų pagalbos ir reikia. Kalbėjotės su Natalija, tiesa?
– Žinoma! Jūsų žmona mus čia ir iškvietė.
– Jau sakiau, ji – ne mano žmona. Ne, ne, neprieštaraukite. Iki šiandienos Natalija man buvo tik vargiai pažįstama kaimynė, kuriai jaučiau simpatiją. Bet štai, užteko panorėti, ir mes jau penki metai kaip susituokę. Tuoj ir metines reiks švęsti.
– Sveikinu?
– Nesivarginkit. Bėda ta… Bėda ta, jog… kokia prasmė turėti viską, jei žinai, jog niekas nėra tikra?
Žengiu žingsnį arčiau Mazdos. Pradedu įgyti jo pasitikėjimą – beliko atimti ginklą.
– Netikite? – Piteris per žingsnį atsitraukia, – Pasaulis priklauso man. Tuoj jums tai įrodysiu. Pažvelkite į tą vargšelį, kuris neturėjo kur pasislėpti nuo liūties.
Pasisuku jo nurodyta kryptimi. Su prakąstu mėsainiu rankose ir užrašu „Lithuanian Pride“ ant sudriskusios striukės kapišono prie pastato kampo besiglaudžiantis benamis mus smalsiai nužiūrinėja.
Mazda spragteli pirštais.
Ką gi. Laikas atsisveikinti su paskutiniais sveiko proto likučiais. Mus smalsiai nužiūrinėja prie pastato kampo stovintis ir prakąstą valkatą rankose laikantis didžiulis mėsainis. Nemanau, kad kada esu regėjusi absurdiškesnį ir labiau siaubą keliantį vaizdą. Grįžteliu į Mazdą. Visa drebu, nežinau, ką jam bepasakyti. Galiausiai pradedu gromuluoti žodžius:
– Pone Piteri Mazda… Meskite pistoletą… prašau, eikite su manimi, jūs keliate grėsmę savo… ir… aplinkinių… saugumui.
Savižudžio žvilgsnyje – nusivylimas.
– Jūs vis dar vaidinate savo rolę, pareigūne Samedi. Kaip norite. Kaip tik pasakysite.
Ponas Mazda paspaudžia pistoleto gaiduką. Nugriaudėja šūvis. Džekas lieja keiksmų laviną. Iš kumščio dydžio skylės Piterio smilkinyje pliaupia kraujas, jis pats liūdnai šypsosi:
– Matote? Nieko nenutiko. Ir vėl.
Tuomet apsisuka ir nuo plieninio erelio snapo šoka žemyn į audrą.
Naujausi komentarai: