Džekui užkanda žadą, storulis nustoja keiktis. Nei jis, nei aš kurį laiką nepratariame nė žodžio. Jaučiu, kaip šaltis ir drėgmė įsismelkia iki kaulų smegenų.
Mano porininkas nusitraukia nuo galvos uniforminę kepurę ir sviedžia tolyn į lietaus sūkurį. Tuomet užverčia galvą aukštyn ir leidžia nesustabdomai vandens srovei plakti jam veidą. Ar protas ėmė maišytis ir raudonbarzdžiui?
– Samanta… ar tau kada nors teko patirti deja vu? – ištaria Džekas. Jo žodžiai skamba
be galo aiškiai. Kur kas aiškiau, nei galima būtų tikėtis aplinkui siaučiant tokiai liūčiai.
– Kodėl klausi? Tau… tau nesvarbu, kaip ponas Mazda sugebėjo likti gyvas? – klausimu
į klausimą atsakau aš. Viliuosi išsklaidyti šią mus apnikusią apatiją. Mudviem derėtų leistis žemyn, patikrinti, kas nutiko, pasirūpinti mirusiuoju. Tikrai nereikia gilintis. Gilintis pavojinga. Jei giliau pamąstyčiau, pajusčiau, kad Piteris Mazda savo nevilties kupinu žvilgsniu vis dar mus stebi – mūsų pačių akimis. Deja. Užmarštis yra prabanga, kurios Džekas Orailis man nenusiteikęs suteikti.
– Samanta, – išsunkia jis, – Esu tikras, jog mūsų savižudis gali ir palaukti. Šiaip ar taip, jis jau trečią sykį kaip šoka žemyn; rutina, rutina, rutina…
Iš baimės užsidengiu burną rankomis. Gali užmerkti akis bet kokiai tiesai – bet tik tol, kol ta tiesa priklauso man vienai. Džekas ją ką tik pavertė neišvengiamybe.
– Ar aš išprotėjau? – sušnabždu.
Orailis trumpai pamąsto:
– Labai galimas daiktas. Galbūt išprotėję mes abu. Sveikas protas – sąlyginis dalykas.
– Pradedi kalbėti taip, kaip jis.
Džekas išspaudžia grimasą, panašią į šypsnį:
– Nieko stebėtino.
– Kaip tai?
– Jis kalba kaip mes, o mes – kaip jis. Koks gi skirtumas?
Žaibai kaip pašėlę pliekia dangų, perkūno griausmas – kurtinantis. Nepaisant to, Džeko šnabždesį girdžiu puikiai. Taip gerai, lyg būčiau jo galvoje.
– Šūvio vis dar negirdėti, – pastebiu aš, – Manai, jis nebereikalingas?
– Jam ar mums?
– Pats sakei – koks skirtumas? Abu žinome, ką darysim toliau.
Orailis krypteli galvą:
– Nesu tikras, Samanta. Nebesu tikras ar noriu žinoti daugiau.
Gūžteliu pečiais:
– Durys tik vienos. O gal nori šokti paskui jį?
Raudonbarzdis susimąsto. Mintyja taip ilgai, jog imu nerimauti – o jei jis rimtai tai padarys? Galiausiai papurto galvą:
– Ne. Kelio atgal po to nebebus.
– Tikrai? Nušokęs nuo dangoraižio nebegalėsi grįžti? Pareigūne Džekai Oraili, jums reikėtų paaukštinimo, tokios dedukcinės galios tik detektyvo ženkleliui…
– Indukcinės, – mano nevykusi ironija praslysta Džekui pro ausis, – Nors turėjau galvoje ką kitą. Eime, Samanta. Man jau darosi įdomu – ką atrasime šį kartą?
Patraukiame link metalinių durų. Nebereikia gūžtis – vėjas aplinkui ūžia, bet mūsų neliečia. Įtempiu savo pojūčius ir su nuostaba suvokiu, jog mano drabužiai visiškai sausi. Keisčiausia, jog mane stebina ne šis nesuprantamas paradoksas, o tai, jog jį užfiksavau tik dabar. Orailis atplėšia duris ir mudu įžengiame tamson. Nors ne. Šįsyk tamsa nebe vientisa. Šįsyk joje kažkas žiba.
– Sakei… sakei, jog durys tik vienos. Iš kur tai žinojai? – Džeko balsas dreba.
– Nežinojau. Tiesiog pagalvojau. Ir tai virto tikrove, – abejingai atkertu.
Ofisas, į kurį įžengėme, ištuštėjęs. Nenaudojami stalai ir neveikiantys kompiuteriai kažkur prašapę. Negana to, visi išėjimai užmūryti plytomis. Na, beveik visi. Ofiso viduryje stūgso vienišos, niekur nevedančios durys. Kaip jos gali kažkur vesti? Už jų – ta pati tuščia patalpa, kurioje esame mes. Nepaisant šio fakto bei visų fizikos dėsnių, pro pravirą durų plyšį skverbiasi blanki lauko šviesa. Karts nuo karto ji kaip reikalas tvyksteli – blykstelėjimai atitinka pro langus matomus besitrankančius žaibus.
Informacija pagaliau pasiekia mano smegenis. Adekvačiai išsižioju iš nuostabos. Tada užsičiaupiu. Tada vėl išsižioju:
– Džekai… Čia juk… šitos durys juk kartais ne iš to paveikslo, kurį pamatęs susidomėjai dailės studijomis?
Orailio batai kaukši į plyteles, kuriomis išgrįstos biuro grindys. Jis atidžiai apžiūrinėja vienišas duris. Galiausiai papurto galvą:
– Aš niekada nesidomėjau daile.
Man pradeda suktis galva.
– Bet juk sakei…
– Žinau, ką sakiau. Prisimenu. Ir tai buvo tiesa. Bet aš nesu studijavęs nei vienos meno šakos. Baigęs vidurinę stojau tiesiai į policijos akademiją – bandžiau sekti tėvo pėdomis.
Neturiu ką daugiau pasakyti. Abudu tiesiog tylime. Durų plyšys vos vos praplatėja – lyg kažkas už jų kviestų mane vidun. Ar laukan. Velnias žino. Atsisuku į Džeką:
– Eime? Tai visgi vienintelis kelias pirmyn.
Barzdočius storulis ima sukti aplink duris ratus. Jis įsitempęs.
– Džekai?
Orailis nekantriai numoja ranka: atseit, netrukdyk. Dar kelias akimirkas pamąstęs lėtai atitaria:
– Vienintelis kelias pirmyn, taigis…
Apsisukęs patraukia link geležinių durų laukan. Bandau jį sulaikyti:
– Jei tą padarysi, kelio atgal nebus! Tavo žodžiai!
– Nesiruošiu aš šokti, – atrėžia jis ir atlapoja duris.
Nors ką tik pro jį įlindome vidun, metalu kaustytas išėjimas nė iš tolo nebeveda ten, iš kur atėjome. Tiesą sakant, jis nebeveda niekur – už durų juda ir pulsuoja rodos begalinė mėlyna masė. Geriau įsižiūriu – priešais mus plasnoja nesuskaičiuojama daugybė ryškiai mėlynų drugelių. Džekas žvelgia į juos lyg stabo ištiktas. Galiausiai apsiramina ir nedrąsiai leidžia vienam iš nuostabaus grožio sutvėrimų nutūpti jam ant rankos.
– Phengaris Arion, – sukuždu aš, – Ar tai tie patys drugeliai, kurie pastūmėjo tave studijuoti entomologiją?
– Taip, – išstena storulis, – ir ne. Aš niekados nestudijavau entomologijos. Kaip ir niekad nesimokinau dailės. Ir visgi… nemelavau sakydamas, jog dariau abu šiuos dalykus.
– Bet juk tai – sau prieštaraujantis absurdas.
– Žinau. Tiesa ta, jog abi tiesos vienodai teisingos. Jei tikrąją Tiesą sudaro keli vienas kitam prieštaraujantys faktai – kaip galiu ja pasikliauti?!
Viena po kitos dėlionės detalės mano galvoje ima jungtis į bendrą visumą. Paveikslas vis dar neryškus, bet kontūrai jau matyti.
– Džekai. Tai, ką tu dabar pasakei, neskambėjo kaip Piterio Mazdos žodžiai. Tai buvo Piterio Mazdos žodžiai.
Drugelis nuplazdena nuo Džeko plaštakos ir prisijungia prie savo gentainių. Orailis nusispjauna:
– Jo žodžiai, tavo žodžiai, mano žodžiai – viskas susimaišė. Atsakyk man, Samanta – kaip mes čia apskritai atsidūrėme?
– Pagal iškvietimą. Vos tik audrai prasidėjus Natalija Mazda pasirodė nuovadoje ir pranešė mums apie-
– Taip, taip, taip, taip, – nekantriai pertraukia mane mano porininkas, – visą tai žinau. Bet nors minutėlei pagalvok – kaip Natalija Mazda atrodo?
Kas per idiotiškas klausimas? Krypteliu galva ir imu vardinti:
– Tavo atmintis tarsi auksinės žuvelės, Džekai. Natalija Mazda yra… vidutinio ūgio… nors ne… aukšta… ir apkūnoka, tai yra liekna, ką aš čia sakau…
Galiausiai užsikertu. Galva sukasi vis labiau ir labiau. Storulis niūriai kriukteli:
– Aha. Dar keli klausimėliai: ar tu viengungė, ar ištekėjusi? Kiek tau tiksliai metų? Kaip vadinasi tavo lankyta pradinė mokykla? Koks tavo geriausios draugės vardas?
Bandau kažką jam atsakyti, bet bergždžiai. Galvoje – tik chaosas ir panika.
– Kai ką pradedu suvokti, – tęsia Džekas, – Net jei galėtum atsakyti į bent vieną iš šių klausimų ir net jei atsakymas būtų teisingas – kuo, beje, nei kiek neabejoju – tai būtų tikra vien dėl to, jog jis to panorėjo.
– Nori pasakyt, kad mes neegzistuojam? – beviltiškai nusijuokiu.
– Ne… Mes egzistuojam. Tikriausiai. Bet imu manyti, jog jei toliau eisime priekin… jei jis gaus tai, ko nori… ši egzistencija ilgai nesitęs.
Džekas Orailis žengia žingsnį link drugelių spiečiaus.
– Ką tikiesi rasti anapus? – sukuždu jam.
– Net neįsivaizduoju. Galbūt savo gyvenimą? Žinau tik vieną – nebesiruošiu toliau būti jo žaisliuku.
Drugeliai apgaubia Džeką savo plazdančiais sparneliais. Prieš jam visiškai pranykstant mano storasis porininkas ištaria paskutinius žodžius:
– Piteris Mazda nori nusižudyti, Samanta. Nepamiršk to. Jei jis prisimins, kas toks esąs, pasėkmės gali būti katastrofiškos. Negi dar nesupratai? Jis juk——
– UŽSIKIŠK! – nugriaudėja nežmoniško išgąsčio sudarkytas balsas mano galvoje.
Drugelių spiečius praryja Orailį, durys su trenksmu užsiveria. Kažkodėl kyla įtarimas, jog jei tai ir buvo kelias atgal, man jis užsidarė amžiams. Giliai įkvėpiu. Giliai iškvėpiu. Apsisuku ir į nieką nesidairydama maunu pro visus gamtos dėsnius laužančias duris į————–
————audrą. Lietus, prieblanda ir žaibai vis dar verčia Manheteną kažkuo svetimu ir grėsmingu, o priešais mane asfalto nuolaužų krūvoje stovi bei savo skvernais kaip koks peraugęs varnas plaikstosi ponas Piteris Mazda. Jo skvarbios akys veria mane kiaurai.
– Ar norite vėl viską katoti iš naujo, pareigūne Samedi? O gal baigsite užsiiminėti niekais ir pagaliau teiksitės man padėti? – išsunkia Piteris.
– Bet kaip?! – beviltiškai skėsteliu rankomis, – Sakėte, jog pats iki galo nesuprantate, kas čia dedasi. Kodėl, po velnių, manote, jog tai pavyks man? Skirtingai nei jūs, negaliu pasigirti jokiomis super-galiomis.
– Naujas požiūrio taškas kartais kalnus nuverčia, – kantriai atsako ponas Mazda, – Tiesiog pamėginkite. Rizikavote gyvybe, kad mane išgelbėtumėte. Noriu, jog tai padarytumėte dar kartelį – šįsyk be jokio pavojaus.
Nepaisant taifūnui mažai kuo nusileidžiančios vėtros, Leksingtono aveniu įsivyrauja tyla. Įtempiu atmintį ir permąstau visas mistinių filmų klišes, kokias tik žinau. Velniai rautų. Gaila, kad Džekas nusprendė pasitraukti. Jis tokius dalykus išmano kur kas geriau nei aš. Šį bei tą pasvarsčiusi galiausiai išlemenu vieną pusiau įtikinamai skambančią teoriją:
– Mes esame skaistykloj: aš iš tiesų nusiritau nuo to idiotiško erelio mėgindama išgelbėti jūsų nedėkingą subinę ir užsimušiau. Viskas, kas dabar vyksta, yra tik mano pasąmonės, bandančios suvirškinti savo pačios mirtį, išraiška. Va. Padėjau?
Audra vėl atgauna savo kurtinantį staugimą. Mazda nusižvengia:
– Na ir siužeto posūkiai! Iš kur įkvėpimas – „Šeštojo Pojūčio“ ar „Kitų?“ Ne. Ne, ne, ne, ne, ne, ne. Jei šis nedidelis jūsų scenarijus būtų tiesa – tarkime, jis yra tiesa – paaiškinkite man, kaip sugebėjau kada tik užsimanęs keisti mūsų bendro draugo Džeko Orailio biografiją? Beje, kurgi jis?
– Pasakė: „Eina tas Piteris Mazda šikt“ ir pasiplovė, – atšaunu, – Pala, pala. Tai jūs krėtėte visas tas nesąmones su drugeliais ir paveikslais?!
Piteris pliaukšteli sau per kaktą:
– O kas gi daugiau? Sakau atvirai, pareigūne – man baisu. O dabar imu galvoti, kad jums nepakaks kompetencijos viskam išnarplioti. Na ką gi. Nieko nepadarysi. Pradėkime iš naujo.
Nugriaudėja šūvis.
Viskas. Nebegaliu. Negaliu leisti šiem įvykiams kartotis be galo. Nėra ko prarasti. Kaip galėdama greičiau išpyškinu banaliausią ir kvailiausią idėją, kokia tik ateina į galvą:
– Aš sapnuoju. Viskas tėra sapnas. Patenkintas?! Atspėjau?!!
Audra vėl nutyla, lyg išjungus garsą. Šį kartą tyla kurtinanti.
– Taip, – sukužda man Kraislerio pastato papėdėje stovintis Piteris Mazda.
– Ne, – papurto galvą ant plieninio erelio snapo besigūžiantis Piteris Mazda.
– Mums reikia pasikalbėti, – vienbalsiai prataria abu.
– Juk kalbamės dabar, – nedrąsiai atsakau.
– Šiuo metu mes sukamės ratu, – liūdnai ištaria Mazda, – Ratas pabaigos neturi. Klydau. Jums nereikia manęs gelbėti; nei fiziškai, nei metafiziškai.
– Tuomet ką turiu daryti? – paklausiu.
– Atsikratykite savo rolės, Samedi. – nuolaužų krūvoje stovinčio Piterio veidas kaip niekad rimtas.
– Rolės? – lyg aidas atkartoju aš. Ant erelio snapo stypsantis ir šokti pasiruošęs ponas
Mazda prideda delną sau prie ausies. Įsiklausau. Tolumoje pasigirsta policijos automobilio sirenos. Išsyk jas atpažįstu.
Automobilio keleivio sedynėje sėdi Džekas, o jį vairuoju aš. Mano vardas – Samanta Samedi, esu keturiasdešimt trejų metų amžiaus pareigūnė dirbanti Niu Jorko policijos departamente. Purkštaujantis ir nepatenkintai kriuksintis begemotas šalia manęs – Džekas Orailis, raudonplaukis airis su abejotinos kilmės akcentu ir seniai neskusta barzda. Aplink mus siaučia tokia smarki audra, kokios Manhetenas nematė jau kelis dešimtmečius; prieš valandą teko užblokuoti tiltus, sustabdyti eismą. Visi miestelėnai išsislapstė į savo landynes. Vieninteliai benamiai dar vis slankioja apleistomis pasaulio sostinės gatvėmis: štai, vienas vargšelis su mėsainiu rankose užsispyrusiai bando surasti bent menkiausią užuovėją prie Kraislerio pastato kampo. Stabdydama automobilį spėju pastebėti užrašą ant jo kepurės: šis skelbia „The Shooting Star.“ Išlindę iš pradvisusios (bet tokios jaukios palyginus su geliančio lietaus srove) mašinos šilumos kartu su porininku puolame bėgti prie garsiojo art deco stiliaus dangoraižio. Net tokiu oru tenka rūpintis eilinėmis nesąmonėmis – prasidėjus audrai į mūsų nuovadą užklydo visai šalimais gyvenanti ponia Natalija Mazda ir sunerimusi pranešė apie savo vyro būklę. Piteris (atrodo toks buvo jo vardas) esą stovi ant vieno iš aštuonių Kraislerio pastatą dabinančių erelių ir ketina žudytis. Tai, jog jis vis dar to nepadarė, teikia vilčių – galbūt vyrukas mirties netrokšta, gal tik šiaip dramatizuoja. Konfliktų šeimoje juk visiems pasitaiko. Kraislerio liftai dar vis veikia. Skubiai pakylame vienu iš jų į reikiamą aukštą ir perbėgę kelis biurus išlendame į neišpasakytai vėjuotą lauko orą. Galvoje probėkšmom švysteli mintis, jog tai ne apžvalgos aikštelė, paprasti mirtingieji neturėtų galėti taip paprastai patekti ant svaiginančiame aukštyje įtaisytų erelių… Bet tą pačią akimirką nusprendžiu, jog neverta dėl to rūpintis. Ponas Piteris Mazda išties drebėdamas gūžiasi ant vieno iš aštuonių plieno paukščių. Jis laukia manęs. Iškart suvokiu, ką turiu daryti. Motyvacinias kalbas savižudžiui rėžiantis Džekas atsisuka į mane – moja, atseit, pritykink dėl visa ko iš kitos pusės. Statau į priekį vieną koją, paskui – kitą; sekundei sustoju ties vieta, kurioje buvau paslydusi, tuomet sukaupusi drąsą dvigubai atsargiau žengiu dar kelis žingsnius. Ponas Mazda pažvelgia į mane ir šypteli. Ištiesia man ranką. Atsigręžiu į Džeką ir atsisveikindama pamojuoju – tas visiškai nesupranta, kas vyksta, pyksta ant manęs, keikiasi. Nesiruošiu jam nieko aiškinti – pats norėjo pasitraukti. Paimu Piterio ranką ir pažvelgiu jam į akis – šis padrąsindamas man linkteli. Pažvelgiu žemyn. Apačioj – praraja, šaltis ir mirtis. Nuryju seiles. Ponas Mazda smarkiai suspaudžia mano ranką. Džekas suvokia kas vyksta ir vos nenugarmėdamas į pražūtį pasileidžia link mūsų – bet jau per vėlu. Trankant žaibams ir pliaupiant liūčiai mes šokame ir skriejame žemyn. Tarsi nedidelė, juoda kometa.
Naujausi komentarai: