www.15min.lt buvo patalpintis originalus įrašas. Šiame bloge – šiek tiek koreguota ir tvarkingesnė teksto versija.
Pamenu, maždaug prieš trejetą (o gal dvejetą ar ketvertą…) metų su viena drauge vaikštinėjom Laisvės Alėja. Visai neseniai buvo įvykęs Baltic Pride (o gal tik turėjo įvykti artimu metu?), ir buvo daug diskusijų, ar jį leisti, kokią žalą jis daro ir panašiai. Na, eiliniai viskuo nepatenkintų piliečių paistalai su Gražuliu priešakyje. Būtų juokinga, jeigu nebūtų taip rimta. Taigi, tokiame rimtai nejuokingame, bet vis tiek šypseną iš žmonių buko nesupratimo keliančiame, kontekste, vaikštinėjame mudvi Laisvės Alėjos liepų šešėlyje ir kalbame apie tai, apie ką visi tuo metu dūzgė – gėjus niekadėjus, atėjusius ištvirkinti mūsų vaikų ir visos tautos apkrėsti homoseksualumo virusu, nuo kurio jokio išsigelbėjimo nėra. Abi sutariam, kad didelė dalis priklauso ir nuo, kaip engiama pusė (ne tik gėjai, bet ir kiti įvairių fobijų taikiniai) pristato save ir savo laisves. Kaip kažkada, negausiame mokyklos diskusijų klubo būrelyje Austėja pastebėjo – ar matėt kur nors vaikštantį heteroseksualą su plakatais reikalaujančiais išskirtinių teisių?
Seniai prabėgusiais mokyklos laikas leptelėtas komentaras, kuris tada man atrodė labai taiklus ir teisingas, šiandien atrodo šiek tiek naiviai – nereikia heteroseksualams tų plakatų, nes jie ir taip visas teises turi. Tuo tarpu LGBT padėtis Lietuvoje (ir didelėje dalyje likusio pasaulio) ganėtinai apgailėtina. Jokioje normaliai funkcionuojančioje visuomenėje neturi susiklostyti situacijų, kad žmogus dėl savo orientacijos / rasės / religinių pažiūrų / kitų asmeninių pasirinkimų, neliečiančių aplinkinių gyvenimo ir nedarančių įtakos jų kasdieniai veiklai/ turėtų žudytis. Arba kęsti smurtą. Patyčias. Kritiką ir piktus praeivių žvilgsnius. Normaliai funkcionuojančioje visuomenėje asmeniniai žmonių pasirinkimai ir laisvės turėtų būti savaime suprantami dalykai – nediskutuotini ir nekvestionuotini.
Visgi, kartais ima ir nutinka kažkas tokio, dėl ko man nebesinori savęs gretinti su jokia aktyvistų, o visų pirma femistinių judėjimų, grupele.
Štai, praėjusių metų gruodį FB grupėje Feminizmas buvo pasidalinta nuoroda į straipsnį, kuriame publikuotos besibučiuojančių hetroseksualių Vokietijos žvaigždžių nuotraukos, kaip atsakas atitinkamiems Rusijos politikų sprendimams (kurie, mano galva, prasilenkia su visomis asmeninėmis žmonių laisvėmis). Išties, vykęs ir sveikintas projektas. Komentarai po nuoroda į projektą – nebe tokie vykę ir sveikinti. Štai tada ir sužinojau, kad jeigu esu heteroseksualė, turinti ilgalaikius heteroseksualius santykius, o mintis apie bučinį su kitu žmogumi – visai nesvarbu, vyru ar moterimi – man yra nepriimtina ir todėl asmeniškai aš tokioje fotosesijoje nedalyvaučiau – esu užsikrėtus bjauriu homofobijos virusu. Va tai tau, kad nori!
Dar gerai, kad diskusijoje buvo nemažai ir tokių, kurie suprato, kad bučinys kai kuriems žmonėms – kažkas itin asmeniško, ir negalima jų versti to daryti dėl jokių priežasčių. Valio. Galbūt ir manasis homofobijos virusas tada dar ne toks baisus, gal dar pasveiksiu?
Sakyčiau, nebūtų bėdos, jeigu tai būtų vienas žmogus ir vienetinė situacija. Na visur visokių pasitaiko. Ekstremalų taip pat. Ir nieko su tuo nepadarysi. Bet štai, visai neseniai lrytas.lt aptikau puikų Beatos – Tiškevič Hasanovos straipsnį „Katinai kaip vaikai“. Patiko, tai įlindau į FB paskyrą daugiau jos minčių paieškoti. Skaitinėjau sau, kartais ir skaitytojų komentarus akim permetu – taip ir šypsena nepastebėta atėjo, lūpų kampučius į viršų riesti pradėjo nuo tiek pozityvumo. O tada, kur buvęs kur nebuvęs, atsliūkina didysis LGBT ir visokių kitokių beteisių gynėjas Donatas Paulauskas. Trūksta kritiškesnės pozicijos, sako jis. Daugiau feminizmo ir politikos, reikalauja kovotojas už lygybę!
Skaitau ir mirksiu iš nuostabos. Tada skaitau dar kartą. Nu, lyg ir teisingai supratau Donato komentarus. Tada einu į tekstą, žiūrėti kur buvo įžvelgtos antifeministinės tiesos ir kitokie baisumai. Nu nerandu. Randu nuoširdų moters rašinį. Apie šeimą. Darbą. Vaikus ir jų auklėjimą. Moterišką moters poziciją, kuri, mano galva, turi teisę ir likti tokia – nepolitizuota ar kaip nors kitaip angažuota.
Toliau – dar smagiau. Štai, maždaug prieš savaitę pasirodė Evelinos Valiuškevičiūtės straipsnis apie moterų centrų vadoves ir smurtą šeimoje. Aišku, kaip gi Lietuvos feministai ir feministės neaptars tokios naujienos, nepasidalins savo mintimis. Ir, savaime suprantama, straipsnis jiems buvo BLOGAI. Kodėl? Nes, kaip įvardino vienas komentatorių, „ „nuomonė“, kuri vadina žmones, atkreipiančius dėmesį, kad tikroji problema yra smurtas prieš moteris, o ne prieš vyrus, – tetutėmis, yra anapus diskusijos ribų. tai užkalnizmas (kuris irgi visad „kritiškas“) ir tiek“. Sutinku su komentatoriais, kad gal per stipriai ant tų tetulių pasakyta buvo, gal straipsnio autorės pozicija nebuvo pakankamai aiškiai argumentuota… Tačiau tiesa ta, kad vyrai, gal kiek kitokiais mąstai, bet taip pat patiria smurtą šeimoje. Užmerkti akis prieš tai – tas pats, kas paneigti visus feminizmo ir lygybės principus. Jeigu teigi, kad moterys vienodai stiprios kaip vyrai ir nėra nieko, ko jos negalėtų padaryti – pripažink ir tai, kad moterys savo jėgą gali panaudoti prieš vyrus. Kad ir vyras gali būti auka.
Visi lygūs, tačiau kai kurie lygesni už likusius.
Va toks tas lietuviškas feminizmas, apimantis VISK Ą (LGBT, smurtą šeimoje, moters padėtį darbo rinkoje, žaginimą ir pedofiliją, vaikų švietimą ir lytinį ugdymą, skustas pažastis ir teisę nesiprasti bei natūraliai dvokianti reikalauti būti priimtu į visuomenę…). Truputį padrikas, nesuprantantis savęs ir atmetantis kitaip mąstančius ir kitaip kalbančius, nors nė pats tiksliai nežino, ką konkrečiai nori pasakyti.
__________
O koks tavo požiūris į Feministinius judėjimus Lietuvoje? Pasidalink nuomone komentaruose!
Patiko? Apsidairyk ir FB puslapyje!
Naujausi komentarai: