Ponas Piteris Mazda drebėdamas gūžiasi ant vieno iš aštuonių Kraislerio pastatą dabinančių nerūdijančio plieno erelių. Jis akivaizdžiai ruošiasi šokti. Lietaus ir vėjo šuorams čaižant mano veidą galvoje kirba tik dvi mintys: kaip tas durnelis subebėjo čia užsiropšti ir (kur kas svarbiau) – kokį velnią čia veikiu aš? Tokios smarkios audros Manhetenas neregėjo jau kelis dešimtmečius. Prieš valandą teko užblokuoti tiltus, sustabdyti eismą; visi miestelėnai, pradedant išsipusčiusiais bankininkais bei biržos makleriais, baigiant narkotikų prekeiviais, turistais ir kitomis padugnėmis išsislapstė į savo landynes. Vieninteliai benamiai dar vis slankioja apleistomis pasaulio sostinės gatvėmis: tokia ramybė Manhetene atrodytų neįtikėtina jei ne ta pasiutusi liūtis. Dabar gi per prakeikto vėjo stūgavimus vos suprantu kokias ten motyvacines kalbas ponui Mazdai skelia mano porininkas Džekas. Jau išlipusi iš automobilio sunkiai bepastovėjau ant kojų, o čia, tarp dangaus ir žemės, galimybė išnešti sveiką kailį ir grįžti į savo šiltučius namus atrodo visiškai menka. Kodėl gi mes jį bandome gelbėti? Ant erelio snapo stovinčiam juodu paltu apsirengusiam tipui nežmoniškas vėjas, rodos, jokio įspūdžio nedaro. Kas iš to, kad savižudis – greičiau jau kanopas čia užversim mes, o ne jis. Turėtų nors kiek padorumo, pagelbėtų grįžti iki lifto, o tada tegul sau šoka jeigu taip nori. Džekas atsisuka į mane – moja, atseit, pritykink dėl visa ko iš kitos pusės. Ech. Gerai jau, nesu pakankamai bjauri, kad tiesiog neščiau kudašių. Statau į priekį vieną koją, paskui – kitą; darau tai jau virš trisdešimt metų, praktinės patirties turėtų pakakti-JĖZAU KRISTAU!!! NYPD uniforminiai batai slysteli glotnia paukščio nugara. Juodais debesimis aptrauktas dangus lieka apačioje, jo vietą užima purvinais latakais patvinusi Leksingtono aveniu. Niekad nemaniau, jog žūsiu krisdama nuo milžiniško paukščio. Tikiuosi, jog tai užrašys ant mano antkapio, visai juokinga, kai pagalvoji. Akyse aptemsta. Jaučiu, jog kairę ranką nudiegia nemalonus skausmas – lyg kažkas į ją būtų įsitvėręs geležiniais gniaužtais; noriu išsilaisvinti, bet nebėra jėgų, pradeda spengti ausyse, nebegaliu- – –
– Samanta! Samanta, ar tu gyva?!
Kas čia kalba? Tamsa. Reikia šviesos. Ji dažniausiai praverčia, kai noriu ką nors matyti. A, tiesa. Akys. Lėtai prasimerkiu ir iš karto pasigailiu – panašu, lietus nė kiek neaprimo, smogo prisisotinęs vanduo skaudžiai graužia, ne ką ir tematau. Visgi įžiūriu prie manęs palinkusį storulį – Džekas. Vadinas, dar nenumiriau, begemotų į rojų juk nepriima.
– Užsimanei vaidinti didvyrį? Neblogai, neblogai. Turėtų sektis geriau nei pačiam Supermenui – tau juk net galių nereik, užtektų ant nedorėlių atsisėsti…
– Taip sunku išstenėt „ačiū“?, – suurzgia virš manęs pasilenkęs apvalainas juodas blynas, – Tfu, jau galvojau, nebeatsitokėsi. Ir didvyrio vaidint nepajėgčiau. Jei nuspręsi mielaširdingai nusileist iš savo aukštybių ir išreikšt dėkingumą, kreipkis į savižudį. Tai jis tave sugavo.
Į Laisvės bokšto viršūnę trenkia žaibas, pusei sekundės miestas nušvinta. Piteris Mazda be žodžių nužvelgia mane, mūsų žvilgsniai susikerta. Tas veidas, viešpatie, tas veidas. Niekad žmogaus akyse nesu mačiusi didesnio siaubo. Akimirka praeina, dangoraižių viršūnes vėl apglėbia tamsa. Pasiremdama į Džeko petį lėtai atsistoju.
– Pone Piteri Mazda…
– Tai ne mano vardas, – kimiai atsiliepia žmogus, ką tik išgelbėjęs man gyvybę (dėl jo ja ir rizikavau, tad, jei kam rūpi mano nuomonė, mudu atsiskaitę).
– Aišku. Gerai. Tuomet kas jūs esate?
– Aš… nežinau.
Amnezija? Įdomu.
– Kodėl trokštate mirties? Darbas? Šeima? Su Natalija mes kalbėjomės – ji nesupranta, kodėl jos vyras galėtų norėti…
– Aš nesu jos vyras. Ji – ne mano žmona, – grubiai mane nutraukia Piteris, – Natalija nėra svarbi. Kaip ir jūs. Negi nesuprantate?
– Žmogeliui vieno šulo trūksta, – sušnibžda man Džekas, – Tempiam jį iš čia ir varom į nuovadą, nieko iš to tipo neišpeši, jau mėginau.
Kumšteliu jam. Dar ne metas. Pernelyg slidu, pernelyg tamsu. Mazda vis dar gali išsprūsti ir nušokti.
– Tuomet kodėl bandote nutraukti savo gyvenimą?, – kaip įmanoma ramesniu balsu paklausiu aš.
Tyla.
– Aš bijau. Bijau, kas nutiks.
– Ir kas gi tai?
Piteris Mazda neregėtai vikriai šoka į priekį, supanikavusi traukiu ginklą, šis velniažin kaip atsiduria jo rankose.
– Pone Mazda, tučtuojau meskite pistoletą!, – rėkia Džekas. Piterio akys įsmigusios į manąsias.
– Kas nutiks? Tikrai tą norite žinoti?
– Taip.
Juodai apsirengęs vyras įremia mano užtaisytą ginklą sau į galvą, nuleidžia saugiklį. Dieve šventas.
– Visiškai. Absoliučiai. NIEKO.
Nugriaudėja šūvis, Džekas lieja keiksmų laviną. Iš kumščio dydžio skylės Piterio smilkinyje pliaupia kraujas, jis pats liūdnai šypsosi:
– Matote?
Susiję įrašai:
Naujausi komentarai: