I dalis. Vakarai ir rytai.
Ryte važiuojam į Stirlingą. Visą savaitę tarę, pagaliau sutarėm.
Jeigu ryte važiuojam, tai vakare anksti gulti. Jei vyras keliom valandom miego gyvas būti gali, tai man aštuonios valandos – tik kukli pradžia. Stebisi ans, kad aš kaip kokia meškutė – įsirausiu į lovą ir tiek jis mane per laisvadienius temato. Kai maistą užuodžiu, snukutį iš patalo truputį iškišu, o pavalgius iškart lendu atgal murkuot tarp sapnų beklaidžiodama. ~ read more ~
Tiems, kurie aplink save ieško tik gerų dalykų, užuot stebėję viską ir iš visko ėmę pamokas. Taip pat tiems, kurie pradėję daryti kažką įdomaus, skuba nuleisti rankas nes nepasisekė nei iš pirmo, nei iš dešimto karto.
Aš retai skaitau eseistiką. Dažniausiai tik delfio naujienas akimis permetu (bet dabar pradedu lrytą atrasti. Labiau į mano interesus pataiko). Anksčiau skaičiau knygas. Dabar ir tas apleidau (nors visai neseniai nusipirkau naują. Supervert „Nežemiško sekso fetišas“. Rekomenduoju). Bet aš dažnai rašau. Nuo vaikystės tai darau. Man patinka dėlioti žodžius. Jais žaisti ir apžaisti. Man patinka kalba. Jos skambesys. Todėl rašau. Kartais man patinka, ką parašau. Tada parodau kitiems. Kartais ir kitiems patinka, ką rašau. Tada man būna smagu. Kartais kiti nusprendžia, kad man reikėtų rašyti daugiau, nes turiu TALENTĄ. Tada supykstu. Ir džiaugiuosi, kad tokių žmonių vienetai – antraip išvis nerašyčiau.
Visai neseniai baigiau straipsnį apie teisę į abortus. Ir, nors planavau apsiriboti vienu rašiniu, dabar vėl grįžtu prie šitos temos. Šį kartą labai trumpai ir su trupučiu statistikos.
www.15min.lt publikuota pirminė straipsnio versija. Čia pateikiu šiek tiek pakoreguotą ir ilgesnį tekstą.
Kai dar mokiausi mokykloje, turėjome diskusijų klubą. Daug temų ten išdiskutavom – ir reklamos priemones, ir nesavanaudiškumo nebuvimą (net Jėzus buvo savanaudis, tada nusprendėm), ir plauką, rastą guminukų pakelyje (įdomi diskusija buvo). Bet štai vienos temos nelietėm. Vienbalsiai nuspręsta buvo, kad nėra nieko neįdomiau ir banaliau už abortus.
Ėmė ir praėjo tie laikai, kai abortai buvo tik etikos mokytojų ir kunigų, tiek sutingusių, kad pamokslus nuo altorių sako, į specialiai tam reikalui skirtas sakyklas nebeužsiropšiančių, dėmesio centre. Dabar – dienos, savaitės ir mėnesio diskusijos visų sluoksnių atstovų ratuose – šia tema. ~ read more ~
Trankant žaibams ir pliaupiant liūčiai ponas Piteris Mazda krenta žemyn tarsi nedidelė, juoda kometa. Jos trajektorijos baigtis – neišvengiamai mirtinas Leksingtono aveniu grindinys. Oi, atleiskite, negi pasakiau „mirtinas?“ Vargu bau. Žmogui, kuris sugeba funkcionuoti ištaškęs į gabalus visą savo dešinįjį smegenų pusrutulį tokios frazės netaikomos. Vis dar paralyžuota dvigubos šoko dozės (darbo vieta NYPD dar nereiškia, jog tenka dažnai stebėti savižudybes – ypač tokias, kurioms įvykus velionis vis dar su jumis kalbasi) stebiu, kaip jau vos įžiūrimas ponas Mazda teškiasi į vandeniu paplūdusį asfaltą. Kraislerio pastatas suvirpa – žemės drebėjimas? Ne, tikriausiai vėjas kaltas. Taip, vėjas. Ir tikrai ne kitaip.
– Mums reikėjo jį sustabdyti, – tyliai prataria Džekas. Pažvelgiu į jį – netvarkingais raudonais šeriais apšepęs storulis atrodo ne ką mažiau sukrėstas negu aš.
– Piteris Mazda persišovė sau galvą, Džekai. Matai tas baltas nuoplaišas ant paukščio
sprando? Tai jo sušikta kaukolė! Jis ką tik čia stovėjo be pusės galvos ir reagavo į tai dar menkiau nei tu, kai tau įgelia uodas! Tikrai manai, kad mes būtume pajėgę jį sustabdyti?!
www.15min.lt buvo patalpintis originalus įrašas. Šiame bloge – šiek tiek koreguota ir tvarkingesnė teksto versija.
Pamenu, maždaug prieš trejetą (o gal dvejetą ar ketvertą…) metų su viena drauge vaikštinėjom Laisvės Alėja. Visai neseniai buvo įvykęs Baltic Pride (o gal tik turėjo įvykti artimu metu?), ir buvo daug diskusijų, ar jį leisti, kokią žalą jis daro ir panašiai. Na, eiliniai viskuo nepatenkintų piliečių paistalai su Gražuliu priešakyje. Būtų juokinga, jeigu nebūtų taip rimta. Taigi, tokiame rimtai nejuokingame, bet vis tiek šypseną iš žmonių buko nesupratimo keliančiame, kontekste, vaikštinėjame mudvi Laisvės Alėjos liepų šešėlyje ir kalbame apie tai, apie ką visi tuo metu dūzgė – gėjus niekadėjus, atėjusius ištvirkinti mūsų vaikų ir visos tautos apkrėsti homoseksualumo virusu, nuo kurio jokio išsigelbėjimo nėra. Abi sutariam, kad didelė dalis priklauso ir nuo, kaip engiama pusė (ne tik gėjai, bet ir kiti įvairių fobijų taikiniai) pristato save ir savo laisves. Kaip kažkada, negausiame mokyklos diskusijų klubo būrelyje Austėja pastebėjo – ar matėt kur nors vaikštantį heteroseksualą su plakatais reikalaujančiais išskirtinių teisių? ~ read more ~
Kaip Tumino „Madagaskare“ Kazimieras Pokštas kvietė į jūrą veidus gręžti , taip dabar Andrius Užkalnis Lietuvos žmonėms saulę iš Vakarų neša
Gal ne visi sutiks, bet mano galva, asmeninis profilis socialiniame tinkle – vieša erdvę. Ypač, kai tave seka 14 tūkstančių skaitytojų. Taip pat manau, kad esant viešu asmeniu reikia galvoti, ką sakai ir ką darai viešoje erdvėje. Rodyti pavyzdį vaikams ir jaunuoliams, taip sakant. Ir beraščiams kolūkiečiams, kuriuos taip geranoriškai šviečia A. Užkalnis. O kadangi (ne)gerbiamas* autorius tai gana dažnai bando aplinkinių veidus į jūrą sukti, aš irgi bandysiu jo pėdomis sekti, savo sovietinio mąstymo atsikratyti. Intensyviai konspektuoju mokytojo pamokas ir su kitais dalinuosi – kad tik skaisčiau vakarų saulė Lietuvoje šviestų ir vėjai debesų nuo Rusijos pusės į mūsų padangę neneštų.
Ponas Piteris Mazda drebėdamas gūžiasi ant vieno iš aštuonių Kraislerio pastatą dabinančių nerūdijančio plieno erelių. Jis akivaizdžiai ruošiasi šokti. Lietaus ir vėjo šuorams čaižant mano veidą galvoje kirba tik dvi mintys: kaip tas durnelis subebėjo čia užsiropšti ir (kur kas svarbiau) – kokį velnią čia veikiu aš? Tokios smarkios audros Manhetenas neregėjo jau kelis dešimtmečius. Prieš valandą teko užblokuoti tiltus, sustabdyti eismą; visi miestelėnai, pradedant išsipusčiusiais bankininkais bei biržos makleriais, baigiant narkotikų prekeiviais, turistais ir kitomis padugnėmis išsislapstė į savo landynes. Vieninteliai benamiai dar vis slankioja apleistomis pasaulio sostinės gatvėmis: tokia ramybė Manhetene atrodytų neįtikėtina jei ne ta pasiutusi liūtis. Dabar gi per prakeikto vėjo stūgavimus vos suprantu kokias ten motyvacines kalbas ponui Mazdai skelia mano porininkas Džekas. Jau išlipusi iš automobilio sunkiai bepastovėjau ant kojų, o čia, tarp dangaus ir žemės, galimybė išnešti sveiką kailį ir grįžti į savo šiltučius namus atrodo visiškai menka. Kodėl gi mes jį bandome gelbėti? Ant erelio snapo stovinčiam juodu paltu apsirengusiam tipui nežmoniškas vėjas, rodos, jokio įspūdžio nedaro. Kas iš to, kad savižudis – greičiau jau kanopas čia užversim mes, o ne jis. Turėtų nors kiek padorumo, pagelbėtų grįžti iki lifto, o tada tegul sau šoka jeigu taip nori. Džekas atsisuka į mane – moja, atseit, pritykink dėl visa ko iš kitos pusės. Ech. Gerai jau, nesu pakankamai bjauri, kad tiesiog neščiau kudašių. Statau į priekį vieną koją, paskui – kitą; darau tai jau virš trisdešimt metų, praktinės patirties turėtų pakakti-JĖZAU KRISTAU!!! ~ read more ~
[2009 Birželis]
Užsimerkus padėjo galvą ant sniego ir pradėjo rūkyti. Dūmas nakties vejyje šoko su snaigėm ir palengva kilo žvaigždžių link. Surūkiusi vieną cigaretę – ėmė kitą. Cigaretė po cigaratės, pakelis po pakelio… Taip begulint ir žiūrint, kaip šoka dūmas su snaigėm, atėjo aušra. Ji vilkėjo rausva suknele ir nešėsi didelę pintinaitę. Pasistiebusi ant pirštų galiuku pradėjo raškyti žvaigždes nuo dangaus, kol galiausiai visai prašvito, bet Saulė taip ir nepasirodė. Ją slėpė rūstūs debesys, mažomis valtelėmis besiirstantys palei žemę. Cigaretės dūmai vilnijo lyg jūros bangos tarpe debesų, o paukščiai – lyg delfinai jūroje, nardė šone valtelių, kuriose irstėsi rukšnos debesys. Mergina baigė rūkyti paskutiniąją cigaretę ir įsispoksojo į laivelius. Taip begulėdama nė nepajuto, kaip atsidūrė viename jų ir pradėjo irkluoti.
Naujausi komentarai: