Trankant žaibams ir pliaupiant liūčiai ponas Piteris Mazda krenta žemyn tarsi nedidelė, juoda kometa. Jos trajektorijos baigtis – neišvengiamai mirtinas Leksingtono aveniu grindinys. Oi, atleiskite, negi pasakiau „mirtinas?“ Vargu bau. Žmogui, kuris sugeba funkcionuoti ištaškęs į gabalus visą savo dešinįjį smegenų pusrutulį tokios frazės netaikomos. Vis dar paralyžuota dvigubos šoko dozės (darbo vieta NYPD dar nereiškia, jog tenka dažnai stebėti savižudybes – ypač tokias, kurioms įvykus velionis vis dar su jumis kalbasi) stebiu, kaip jau vos įžiūrimas ponas Mazda teškiasi į vandeniu paplūdusį asfaltą. Kraislerio pastatas suvirpa – žemės drebėjimas? Ne, tikriausiai vėjas kaltas. Taip, vėjas. Ir tikrai ne kitaip.
– Mums reikėjo jį sustabdyti, – tyliai prataria Džekas. Pažvelgiu į jį – netvarkingais raudonais šeriais apšepęs storulis atrodo ne ką mažiau sukrėstas negu aš.
– Piteris Mazda persišovė sau galvą, Džekai. Matai tas baltas nuoplaišas ant paukščio
sprando? Tai jo sušikta kaukolė! Jis ką tik čia stovėjo be pusės galvos ir reagavo į tai dar menkiau nei tu, kai tau įgelia uodas! Tikrai manai, kad mes būtume pajėgę jį sustabdyti?!
– Reikėjo bent pabandyti, – neatlyžta Džekas. Kelias sekundes patyli ir priduria:
– O dabar raportas negražiai atrodys.
Vėl vos nenuslystu žemyn – šįsyk iš juoko. Džekas nemirtingas, dievaži. Staiga surimtėju:
– Mano ginklas.
Džekas palinksi galva:
– Taigis. Kad ir kas čia įvyko – niekas tuo nepatikės. Žinau, žinau, negražu taip sakyt, bet rimtai viliuos, jog nukritus iš jo galvos nebeliko nieko.
– Ei, ramiai, nesijaudink. Manai, jog aš priekaištausiu tau dėl žmogiškumo trūkumo? –
nusibraukusi šlapius plaukus nuo kaktos pašaipiai purkšteliu, – Retsykiais man atrodo, jog visai manęs nepažįsti. Atsimeni tą kartą, kai- kas per velniava ten dedasi?!
Džekas suklūsta. Mosteliu į apačią. Iš pirmo dangoraižio aukšto išbėga dvi žmogiškos figūrėlės ir patraukia link pono Mazdos lavono (ar bent jau tos vietos, kur jis nukrito. Paties lavono per lietų nematyti, žmogystų irgi nebūčiau pastebėjusi, jei jos nejudėtų). Susižvalgau su savo partneriu.
– Argi nesakei, jog Kraisleryje šiuo metu be mūsų nėra nė gyvos dvasios?, -nežinia kodėl pašnibždomis paklausiu Džeko.
– Sakiau. Vadinasi, klydau. Velniai griebtų smalsuolius. Betrūko, kad iškviestų žurnalistus ar, neduokdie, policiją.
– Jei pasijudinsim dabar, gal dar spėsim…
Iš apačios pasigirsta skardus pokštelėjimas. Garso supainioti neįmanoma – iššauta iš pistoleto. Mano pistoleto. Džekas nusispjauna, vėtra pagauna jo seiles ir nuneša tolyn į šalčio ir drėgmės persmelktą metropolį.
– Varom?
– Varom, – atitariu aš. Nebedarome tos pačios klaidos – grįždami į dangoraižį ropojame visom keturiom. Stengiuosi nežiūrėti žemyn ir neprisiminti jausmo, kuris mane buvo apnikęs krentant. Išvis geriau jį pamiršti. Pripažinkite, tikrai keista akis į akį susidūrus su mirtimi jausti ramybę, lyg tai nutiktų jau nebe pirmą kar- o, štai ir durys. Vėjas duris užtrenkęs kaip reikiant, Džekui vos pavyksta jas atplėšti. Palikę liūtį lauke lendame vidun – į dar tirštesnę tamsą.
Ar nors kartą teko būti visiškai apleistame dangoraižyje? Keistas jausmas. Šiurpoka bėgti per koridorius ir kabinetus, kuriuose turėtų būti daugybė žmonių, bet šiuo metu nėra nieko – net valytojų. Lyg visi būtų akimirksniu išmirę ar tiesiog išnykę ir užleidę vietą kažkam nematomam. Grėsmingai esybei, sekančiai jūsų kiekvieną žingsnį ir tūnančiai už artimiausio kampo. Pasiekus jį, padaras pasitraukia truputį į priekį, po to – dar truputėlį. Jis žino, jog nuo jo nepabėgsite, jaučia jūsų baimę ir auga kartu su ja. Aš asmeniškai nieko panašaus nejaučiu, tamsos nebijau nuo vaikystės. Tokios baimės iracionalios, iš jų jokios naudos, o nenaudingiems dalykams kantrybės neturiu. Kažkas už manęs krenkštelį, krūpteliu taip, kad vos kaklo neišsinarinu. Tfu, ten tik Džekas. Jis stovi koridoriaus gale ir moja man grįžti.
– Kur bėgi, Samanta? Liftas juk čia. Tu visa išbalus, ar gerai jautiesi?
Storas kretinas. Piktai raukydamasi patraukiu jo link:
– Žibintuvėlio tai negalėjai pasiimti?!
– Iš kur galėjau žinoti, jog visame Manhetene dings elektra? Paskutinį sykį kažkas panašaus buvo prieš du metus. Juk ne kiekvieną dieną toks uraganas užeina…
– Mes nežinom, ar čia tikrai uraganas. Meteraologai vis dar ginčijasi.
– Nesikabinėk prie žodžių. O, liftas visgi veikia, puiku.
Lifto durys atsidaro, blanki avarinė lemputė šviečia šiltai ir jaukiai. Įlipu vidun, paskui mane – Džekas. Jis stenėdamas pasilenkia spausti pirmo aukšto mygtuko. Staiga apninka neregėtai stipri nuojauta, jog kažkas mane stebi. Atsigręžiu atgal į ofiso tamsą – priešais lifto duris stovi ponas Mazda, jo veidas perkreiptas nevilties.
– Padėkite man, – sušnibžda jis, – Prašau…
Lifto durys užsidaro, smingame žemyn į Kraislerio gelmes. Džekas žvilgteli į mane:
– Rimtai, atrodai taip, lyg vaiduoklį būtum išvydus.
– Geras pastebėjimas, Šerlokai.
Nenoriu jam pasakoti, ką mačiau. Galbūt tik pasirodė? Bet kokiu atveju, dar daugiau streso mums tikrai nereikia.
Dvidešimt trečias aukštas. Liftas sustoja. Susiraukiu:
– Kas per..?
– Be mūsų čia dar kažkas yra, ne kitaip, – suurzgia mano begemotas draugas.
Nervingai nuryju seilę. Gal ir gerai, jog nebeturiu su savimi pistoleto. Įtampa ir užtaisytas ginklas pašonėj – prastas derinys. Durys lėtai atsiveria, už jų… nieko. Džekas vėl maigo pirmo aukšto mygtuką, bet šis nebeveikia. Sumirksėjusi užgęsta avarinė lempelė. Atsidūstu:
– Na ką gi. Pameni, kaip nusigauti iki laiptinės?
Uniformuotas kamuolys nepatenkintai suurzgia. Pradeda žvalgytis aplinkui. Aš tuo tarpu įnirtingai mirksiu, stengiuosi vėl apsiprasti su tamsa. Akies krašteliu pastebiu kažkokį mėlyną plazdėjimą. Atsisuku – nieko. Kriuktelėjęs Džekas mosteli kryptį. Vėl pasileidžiame bėgti nesibaigiančiais ofisų labirintais. Kairėn, dešinėn, tiesiai, vėl dešinėn… Kaip jis nepasimeta? Džekas sulėtina tempą, galiausiai visai sustoja.
– Kas nutiko? – pasiteirauju aš.
– Phengaris Arion, – sukužda jis.
– Ką?
– Apsidairyk.
Trenkia žaibas, viskas nušvinta. Suvokiu stovinti koridoriuje, kurio sienos nuo apačios iki viršaus nukabinėtos paveikslais. Ne, suklydau – tai visai ne paveikslai, o dailiai susmaigstyti ir įrėminti mėlyni drugeliai. Nesuskaičiuojama jų daugybė. Švilpteliu:
– Oho. Nieko sau parodėlė. Arion – čia lotyniškai? Iš kur žinai jų rūšį?
Džekas atrovo velnioniškai sutrikęs. Kelis kartus krenkšteli, galiausiai ištaria:
– Prieš stodamas į policijos akademiją studijavau entomologiją.
Kilsteliu antakį. Tai man naujiena.
– Phengaris Arion yra priežastis, kodėl susidomėjau tuo mokslu, – tęsia Džekas, – Kai pirmą sykį pamačiau vieną iš jų atostogaudamas Anglijoje, supratau, kad nieko gražesnio gyvenime nesu matęs. Bėda ta, jog šie drugeliai yra nykstanti rūšis. Tad gal gali man paaiškinti, kaip viename iš žinomiausių Niu Jorko pastatų gali būti sukaupta tokia milžiniška jų kolekcija?!
Gūžteliu pečiais. Vabzdžiai manęs nedomina. Linkteliu koridoriaus galo pusėn:
– Argi ten ne durys į laiptinę?
Vis dar be galo sutrikęs Džekas pritariamai numykia. Be didesnio incidento nusigauname laiptais žemyn. Prabėgame puošnų Art Deco stiliaus vestibiulį ir susisupę savo uniforminiais švarkais grįžtame į audros sūkurį.
Su prakąstu mėsainiu rankose ir užrašu „Polish Pride“ ant sudriskusios striukės kapišono prie pastato kampo besiglaudžiantis benamis mus smalsiai nužiūrinėja. Be jo Leksingtono aveniu daugiau nėra nė gyvos dvasios. Dairomės aplinkui – nematyti ne tik dviejų iš Kraislerio išbėgusių žmogystų, bet ir Piterio Mazdos kūno. Gatvė visiškai tuščia. Džekas nusispjauna:
– Na ir vakarėlis. Ar aš aklas, ar čia nebėra nei Mazdos, nei tų dviejų?
– Dar klausi? Aišku, jog aklas, peraugęs kurmi tu. Bet aš irgi nieko nematau.
– Žinai ką, sakau taip – nėr lavono, nėra ir problemų. Piteris Mazda dingo be žinios, istorijos pabaiga. Grįžtam į nuovadą, o po to varom kur išgerti – žinau kelis barus, kurie tikrai nebus užsidarę…
Džekui nespėjus pabaigti sakinio į gatvės vidurį trenkiasi nedidelė, juoda kometa. Smūgio banga ištaško asfaltą gabalais, Kraislerio pastatas suvirpa lyg nuo žemės drebėjimo. Iš nuolaužų krūvos išlipa tamsiu paltu vilkintis ponas Mazda. Jo galva – sveikut sveikutėlė. Benamis iš nuostabos pameta savo mėsainį. Pasičiupęs afalto gabalą Mazda jį sviedžia mūsų link, vos spėjame pasilenkti. Tuomet užstaugia taip, jog perrėkia net vėjo švilpimą:
– Kodėl. Aš. Tiesiog. Negaliu. Numirti?!!
Parkritęs ant kelių ponas Mazda pradeda daužyti galvą į grindinį. Iš jos papliumpa kraujas, bet atrodo, jog savižudžiui tai nė kiek nerūpi. Džekas žengia į priekį:
– Pone Piteri… Liaukitės. Mes galime…
– …jums padėti. Pagalvokite apie savo žmoną. Pagalvokite apie Nataliją, – abejingai pratęsia Džeko sakinį Piteris Mazda.
Kumšteliu savo porininkui:
– Manai, jog jis apskritai gali sau pakenkti?
Džekas ima šnabždėti:
– Ne. Bet mums reikia jį sulaikyti. Kad ir kas jis toks, ponas…
– …Mazda tikrai sudomins slaptąsias tarnybas. Pažvelk, ką jis padarė Leksingtono aveniu. Jis pavojingas, – stodamasis pratęsia Piteris. Įsiūčio kupinu žvilgsniu įsispitryja į Džeką:
– „Kad ir kas jis toks.“ Tą ir aš norėčiau žinoti, pareigūne Džekai Oraili. Turite kokių idėjų?
Džekui jau bloga, matau iš veido.
– Iš kur žinote, ką aš galvoju? Ar skaitote mano…
– …mintis? Tai MANO mintys, pareigūne Oraili. Ne jūsų. Mano. Negi nesuprantate?
Mano porininkas lėtai papurto galvą. Ponas Mazda liūdnai šypteli:
– Ką gi, tokiu atveju teks jums šį tą pademonstruoti. Gaudykit!
Džekui vos sugraibo Piterio jam sviestą pistoletą. Pistoletas maniškis. Savižudis ištiesia rankas į šonus. Ant vieno iš jo riešų spėju įžiūrėti mažytę žuvies formos tatuiruotę.
– Nušaukit mane, – ramiai taria Piteris.
Džekas nuleidžia saugiklį, drebančia ranka pakelia ginklą:
– Jėzau Kristau, kas dedasi?! Čia… čia ne aš, ne aš tą darau!
Noriu jį sulaikyti, bet nesugebu net pajudėti iš vietos. Piteris užsimerkia:
– Pareigūne Oraili… Tikriausiai jau suvokiate, kad priklausote man. Esate toks, kokiu
noriu, jog būtumėte.
Nugriaudėja skardus šūvis. Džekas netekęs sąmonės susmunka ant žemės. Ponas Mazda atsimerkia, jis žiūri į mane:
– Padėkite man…
Kritimas. Dvi žmogystos. Šūvis. Ką??! Pažvelgiu viršun – ant vieno iš aštuonių Kraislerio pastatą puošiančių erelių stovi trys figūros, viena iš jų – aš. Žvelgiu ant paukščio snapo besigūžiančiam Piteriui Mazdai į akį (tik vieną; antrosios vietoje puikuojasi kumščio dydžio skylė).
– …Prašau, – pabaigia sakinį Piteris ir šoka žemyn. Kelias akimirkas girdėti tik vėjo stūgavimas.
Susiję įrašai:
Naujausi komentarai: